Jeremijo 50

₂„Praneškite ir paskelbkite tautoms,

iškelkite ženklą, paskelbkite!

Neslėpkite, bet sakykite:

‘Babilonas paimtas,

Belis sugėdintas,

Merodachas sudaužytas,

Babilono dievų statulos sugėdintos,

sudaužyti jo stabai’.

₃Mat iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta,

kuri pavers jo kraštą tyrais.

Niekas jame nebegyvens,

žmonės ir gyvuliai išlakstys.

₄Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, –

Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis

ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savo Dievo.

₅Jie klaus kelio į Sioną,

gręš savo veidus ten link.

Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES

amžinąja Sandora, kuri niekada nebus užmiršta.

₆Mano tauta buvo paklydusios avys;

jų piemenys juos paklaidino,

išgindami į kalnus klajoti.

Klajodami nuo kalno prie kalvos

jie užmiršo savo avidę.

₇Rijo juos visi, kas tik sutiko,

o jų priešai sakė:

‘Mes nenusikalstame;

jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei,

VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai’.

₈Bėkite iš Babilono, traukitės iš chaldėjų krašto,

būkite kaip ožiai kaimenės priekyje!

₉Štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babiloną

būrį galingų tautų iš šiaurės krašto.

Jos išsirikiuos mūšiui,

ir jis bus paimtas.

Jų strėlės kaip įgudusio galiūno,

kuris niekada negrįžta tuščiomis rankomis.

₁₀Chaldėja virs grobiu,

ir visi jos grobėjai bus sotūs, – tai VIEŠPATIES žodis. –

₁₁Nors jūs džiaugiatės, nors jūs džiūgaujate,

mano paveldo grobikai,

nors jūs laigote kaip veršiai pievoje

ir žvengiate kaip eržilai,

₁₂jūsų motina bus labai sugėdinta,

jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos.

Tikėk manimi! Ji bus paskutinė tarp tautų,

išdžiūvusi ir nevaisinga dykuma!

₁₃Dėl VIEŠPATIES pykčio Babilonas taps negyvenamas

ir visas virs tyrais.

Kas tik eis pro Babiloną, tas baisėsis,

neteks žado, pamatęs jo žaizdas.

₁₄Rikiuokitės aplink Babiloną mūšiui, lankininkai,

leiskite į jį strėles, netaupykite,

nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI.

₁₅Iš visų pusių rėkite kovos šūkius!

Jis pasidavė,

krito jo pylimai,

nugriauti jo sienų mūrai!

Juk tai VIEŠPATIES kerštas:

keršykite jam, darykite, kaip jis jums darė!

₁₆Atimkite iš Babilono sėjėją

ir laikantį pjautuvą pjūties metu!

Bijodami niokojančio kalavijo

visi grįš pas savo tautas,

ir kiekvienas bėgs į savo kraštą.

₂₁Žygiuok į Merataimų kraštą,

žygiuok į jį,

pulk Pekodo gyventojus!

Žudyk ir paskirk sunaikinti, – tai VIEŠPATIES žodis, –

padaryk visa, ką tau įsakiau!

₂₂Krašte mūšio sąmyšis,

baisus sunaikinimas!

₂₃Koks sumažintas ir sutrupintas visos žemės kūjis!

Kokiu siaubo reginiu tapo Babilonas tautoms!

₂₄Tu sau pačiam pasistatei spąstus

ir buvai pagautas, Babilone,

bet to nesuvokei.

Tu buvai pastebėtas ir pagautas,

nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI.

₂₅VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį

ir pasiėmė savo rūsčio ginklus,

nes Viešpats, Galybių DIEVAS,

turi darbo chaldėjų krašte.

₂₆Žygiuokite į jį iš visų pusių,

atidarykite jo svirnus!

Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas

ir visiškai sunaikinkite!

Nepalikite jam nė likučio!

₂₇Išpjaukite visus jo jaučius,

tebūna jie visi paskersti!

Vargas jiems, nes atėjo jų diena,

jų bausmės metas!

₂₈Klausykitės!

Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba

skelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto,

keršto už jo Šventyklą.

₂₉Sušaukite lankininkus į Babiloną,

visus pajėgiančius įtempti lanką.

Apsupkite jį iš visų pusių,

niekam neleiskite ištrūkti.

Atlyginkite jam pagal jo darbus,

elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais,

nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį.

₃₀Taip jo aikštėse kris jo jauni vyrai,

ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, –

tai VIEŠPATIES žodis.

₃₁Žiūrėk! Aš priešingas tau, įžūlusis žmogau, –

tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis, –

nes atėjo tavo diena,

tavo bausmės metas.

₃₂Įžūlusis žmogus svirduliuos ir parkris,

niekas jo nepakels.

Užkursiu ugnį jo miestuose,

ir ji suris visa aplink jį“.

₃₃Taip kalba Galybių VIEŠPATS:

„Izraelio žmonės engiami,

drauge su jais ir Judo žmonės.

Visi, išvariusieji į nelaisvę, tvirtai juos laikė,

atsisakė paleisti“.

₃₄Galingas jų Atpirkėjas,

jo vardas – Galybių VIEŠPATS!

Jis tikrai juos gins,

kad duotų ramybę žemei

ir sąmyšį Babilono gyventojams.

₃₅„Kalavijas chaldėjams, – tai VIEŠPATIES žodis, –

Babilono gyventojams,

didžiūnams ir išminčiams!

₃₆Kalavijas jo žiniuoniams; tesukvailėja!

Kalavijas jo galiūnams; teapima juos siaubas!

₃₇Kalavijas jo žirgams ir vežimams,

samdiniams jo gretose; tebūna jie kaip moterys!

Kalavijas jo turtams; tebūna jie išgrobstyti!

₃₈Kalavijas jo vandenims; teišdžiūva!

Tas kraštas pilnas stabų,

dėl pamėklių jie sukvailėjo.

₃₉Tad gyvens ten laukiniai žvėrys su hienomis,

ten kursis ir stručiai.

Niekada jame nebegyvens žmonės,

niekas nebesikurs jame per amžius.

₄₁Žiūrėk! Ateina tauta iš šiaurės,

galinga tauta,

ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių.

₄₂Ginkluoti lankais ir ietimis,

jie žiaurūs ir kietaširdžiai.

Jų ūžesys kaip jūros šniokštimas;

jie joja ant ristūnų,

išsirikiavę mūšio gretomis

prieš tave, dukterie Babilone!

₄₃Babilono karalius išgirdo žinią apie juos

ir nuleido rankas;

jį pagavo išgąstis ir skausmai

tarsi gimdančią moterį.

₄₄Žiūrėk! Kaip liūtas, kuris ateina

iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą,

aš staiga juos iš ten išvaikysiu

ir pavesiu ją savo išrinktajam.

Juk kas man prilygs? Kas patrauks mane į teismą?

Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane atsilaikyti?

₄₅Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį,

kaip jis užsimojo prieš Babiloną,

ką nusprendė dėl chaldėjų krašto:

‘Ak, tikrai jie išvarys net kaimenės mažylius,

net jų pačių avidė apstulbs dėl jų likimo!’

₄₆Nuo riksmo: ‘Babilonas paimtas!’ drebės žemė,

šauksmas nuaidės tarp tautų“.